Gali pasirodyti: ko čia bijoti taškuoti?
Imi teptuką, dedi tašką – ir viskas.
Bet… ne visai. 🤗
Dažnas žmogus, vos atsisėdęs prie taškavimo, pajunta ne džiaugsmą, o… įtampą. 😳
„O jei nesigaus?“
„Ar darau gerai?“
„Aš juk ne menininkas.“
„Ką kiti pagalvos?“
Šios mintys kyla iš mūsų vidinio kritiko, kuris dažnai miega, bet pabunda vos tik pradedame kažką kūrybiško. 🤭
Taškavimas – tai:
-
⚡️ Apie leidimą sau.
-
⚡️ Leidimą būti netobulam.
-
⚡️ Leidimą kurti be tikslo.
-
⚡️ Leidimą nieko neįrodyti.
Per pirmas minutes dažnas pereina šiuos etapus:
👉 Nežinau, nuo ko pradėti.
👉 Darau ne taip, kaip „reikėtų“.
👉 Kodėl aš apskritai tai darau?
👉 O gal… man visai patinka?
Ir tada – paleidimas. Atodūsis. Įsitraukimas.
Tylus vidinis „taip“, kuris ir yra kūrybiškumo išlaisvinimas. ❤️
Gali būti, kad vienas taškas pakeis tavo santykį su kūryba. 😇
